KELIAUTOJŲ ĮSPŪDŽIAI: Savanorystė Rusijoje

Sėdi, šąli, kuri planus ateičiai, galvoji, kaip čia užsidirbt pinigų, svarstai, kaip čia derint darbą ir poilsį vasarą, dar pajuokauji, kad geriausia išeitis savanorystė, nes juk dirbt ir negaut atlyginimo - kas gali būt geriau:)

Ir netikėtai prikolas virsta realybe. 

2019 metų vasarą praleidau Rusijoje Krasnodaro krašte vaikų stovykloje #MostCamp. Prieš išvykstant sulaukiau ne vieno ir ne dviejų klausimų „Kodėl Rusija? Ką tu ten pamatysi, taigi ruskynas, kaimas aplink, O tu ką, moki rusiškai?. Ir patikėkit manim, nemokėjau aš rusiškai taip gerai, kaip įsivaizdavau, bet dvejonės kaip visada pasiveja tik paskutinę dieną prieš išvykimą, kai nebėra kur trauktis, ir dėkui Dievui, kad ne anksčiau. Būtų labai gaila nepatirti to, ką turėjau. 

Šiuos du savanorystės mėnesius praleidau su trijų (vėliau ir keturių) lietuvių komanda. Pirmąją dieną visi atrodę tokie svetimi, paskutiniąją tapo taip ieškota ir trūkstama gyvenimo detale. Neišdildomi įspūdžiai ir nuotykiai, kvailiausios istorijos vidury nakties, bendrai patirtas kultūrinis šokas, rusiško maisto degustacija ir kooperatyvumas visur ir visada leido jaustis saugiai ir mylimai, visai kaip namuose.❤️

Pačioje stovykloje pagrindinė savanorių užduotis buvo bendrauti su vaikais ir skleisti savo kultūrą. Aš pati, jaunesnių sesių/ brolių neturėdama, ir bene apie kiekvieną tėvų draugų vaiką galvodama „Ko jam čia reikia? kėliau sau didelį išbandymą. Bet juk kažkaip neįdomu daryti vien tai, ką jau žinai ar moki. Taigi sukaupiau visą drąsą ir kantrybę ir pasiryžau susipažinti su šiais "monstrais". Ir iš tiesų, mes tiek daug turime ko išmokti iš jų! Stovyklos metu vakarais vykdavo įvairūs renginiai, kurių metu auklėtiniai turėdavo pasirodyti, savanorio užduotis paprasta: padėti pasiruošti ir, jeigu pageidauji, pasirodyti kartu. Šie vaikai mane privertė šokti ant scenos, kalbėti viešai, siūti dieną naktį, išmokė kalbėti rusiškai ir visą laiką leido jaustis vaiku pačiai. Ateini į klasę mokyti anglų kalbos, o ten tiesiog sėdi iš išvaizdos niekuo nesiskiriantys nuo vadovų vaikai. Ir kalbi apie gyvenimą, meiles, svajones. 

Neabejotinai didelį indelį į šią patirtį įdėjo ir kelionės laisvu metu. Aplankėme Sočį, Krasnodarą, Gelendžiką ir kitus miestus. Pagyveni tris savaites ir prisitaikai prie čionykščio ritmo, planuoji tik kelionę į priekį, o atgal jau net nežinai kurioj stotelėj lipt, todėl sėdi prilipęs prie autobuso lango ir bandai kažką įžlibint naktį, kurgi TA stotelė. Vėliau sugalvoji keliaut Taxi, kas veikiai prilygtų ekstremaliam pasivažinėjimui su ralistu. Krataisi ant galinės sedynės, ranka siekia saugos diržo, tačiau, suvoki kad jis nelabai egzistuoja, tai taip ir sėdi su savo mintimis, kad galbūt paskutinį sykį matei savo mamą. Nors saugumo klausimu rusai kartais įdomūs: kiekvienoje autobusų ar traukinių stoty pridėliota patikros vartų: vienur ši magija tikrai praktikuojama, kitur tik dėl vaizdo. Ir pyktis rusai nemoka, susidūrus mašinoms išlipa, paspaudžia ranką ir nuvažiuoja. Iš tiesų viskas taip paprastai ir šiltai, nors kartais įstatymai turistų ir neglosto, bet žinok, miegot pas save kažkas tikrai priims net ir vidury nakties, su rubliais jausies kaip milijonierius, o finalui gausi ir čiačios paragaut, kad jau tikrai gerai miegotum.

Tai tokia ta Rusija. Nebijokit jos❤️

Įspūdžiais dalinasi Liveta Stukaitė.